Gal kam bus idomu

Pirmą karta Tarena akvatus pamatė būdama dešimties metų. Jau tada ji buvo vieniša mergaitė gyvenanti dideliame name prie jūros tik su tėčiu, savo mamos ji jau labai seniai nebuvo mačiusi, tačiau kas jai atsitiko ji nežinojo, Tarenos tėtis niekad apie ją nekalbėdavo, o jei ji užsimindavo apie ją, tai baigdavosi nejaukia tyla ir dar būdama dešimties metų ji jau suprato kad apie kaikuriuos dalykus su tėčiu nereikia kalbėti o ypač neminėti mamos, bet apie Tarenos mamą pakalbėsim vėliau, dabar gryžtam prie akvatų.
Tad, kai Tarenai buvo dešimt metų ji išėjo pasivaikščioti po pajūrį, ta į jūrio dalį kur ji nuėjo Tarenai buvo draudžiama eiti, bet tą kart ji sumanė padaryti sau išimtį, juk ji į vandienį nesiruošė lysti o kas gali tykoti pakrantėje? Taip save drasindama ji išėjo. Vakaras buvo gražus, tiesiog pritaikytas pasivaikščiojimui. Kai Tarena ėjo prie pajūrio ir net pajūryje nieko nesutiko o kai toks gražus oras tai buvo labai keista, o ši pajūrio dalis buvo labai graži, jau leidosi saulė, jos paskutiniai spinduliai žaidė vendenyje kartu su žuvimis akindami savo grožiu, dangus dažėsi rausvai suteikdami iškilmingą išvaizda dėl kurios niekas nedryso triukšmauti išskyrus žuvėdras atlėkusias palydėti saulės, joms nerūpėjo dangaus didybė kaip mums neberūpi zemės gyvybė „Net keista kad čia nieko nėra, matyt tėtis čia eiti draudžia ne man vienai“ taip galvodama ėjo Tarena. Bet pirmas įspudis kad paplūdimyje niekop nėra buvo neteisingas ir netrukus pati Tarena pamatė, kad suklydo taip galvodama. Netoli vandens kažkas gulėjo. Jei tai būtu buve koks nors kitas žmogus o ne vieniša dešimtmetė mergaitė tikriausiai būtų pradėjęs bėgti ar bent tikrai išsigandęs pamatęs tą „padarą“, tačiau ten buvo Tarena ir ji nesuprato kad tai gali būti pavojinga, ji nesuprato kad ne visi yra geri, nors tiksliau reikėtu sakyti kad ji negalėjo pasakyti ar jis geras ar blogas nepabendravusi su juo. Todėl ji patraukė prie jo, tada atsitiko keistas nbdalykas, na benta jau jis turėjo pasirodyti keistas, priėjus prie jo Tarena išgirdo jo balsą, sakysit netaip jau ir keista? Tačiau jūs nežinot kad tas „padaras“ neturėjo burnos o balsas girdėjosi tik Tarenos galvoje. Bet Tarenai tai nepasirodė keista, jei ji girdi jo balsą, tai koks skirtumas iš kur jis sklinda. Tas balsas prašė jos pagalbos.
- Bet ką man daryti, kas tau yra?- garsiai paklausė ji. Bet tada balsas galvoje paprašė nekalbėti, nes jis vistiek negalys suprasti ką ji sako nes jam tai skamba kaip baisus rėkimas, jis paprašė kad ji galvotu.
„ Tai kas tau yra, kuo galiu tau padeti“- mintyse paklausė ji. O jis atsakė kad jei greit nepasieks vandens mirs. Tuomet ji išsigando „ Aš nenoriu kad tu mirtum“ tada jis nusijuokė, lyg ir… „ Bet tu manęs napažysti kaip tu gali sakyti kad nenori jog aš mirčiau“, „nes mirtis yra blogai, kad ir nepažystu tavęs, tu mirti neturi aš nenoriu kad mirtum tiesiog nenoriu!“ Tiksliau Tarena paaiškinti nemokėjo , nes tai buvo ne žodžiai ir netgi ne mintys tai buvo jausmas, galbūt užuojauta, galbūt kažkas kitas, bet to taip paprastai neišreikši. Visgi to padaro akys, kurios buvo labai didelės, spindėjo supratimą. „tad kaip man tau padėti gal ka nors pašaukti?“klausė Tarena.“Ne! Nereikia nieko šaukti. Užteks jei tu pati pabandysi mane pastumti „ Ir ji pabandė. Tai nebuvo labai lengvas darbas, nes tas padaras buvo labai slidus, bet po didelių pastangų jai pavyko istumti jį į vandenį, vandenyje jis tarsi išnyko. Tarena jau galvojo kad jis nebepasirodys, tačiau jis išniro.“Ačių mergaite, kad padėjai man nors ir nepažinojai manęs, tikiuosi tau neteks to gailėtis, bet ateik čia ir rytoi“ , „nežinau, tėtis man neleidžia eiti į šią vieta“, „taigi tu visgi esi mergaitė iš didžiojo namo, to ir reikėjo tikėtis…“-jo akys sužibo susidomėjimu-„idomu…“ pratarė jis ir dingo vandenyje taip baigėsi jų keistasis pokalbis.
Vėliau Tarena visgi nusprendė visiškai sulaužyti savo tėčio draudimą ir pradėjo dažniau lankytis pas naująjį draugą kuris prisistatė esas akvatas. Mergaitei jis pasakojo kad yra daugiau tokių kaip jis, kad jie gyvena po vandieniu tokiose vietose kurių žmonės nėra mate. Jis jai pasakojo apie tų vietų grožį. Jūros dugnas kur jie gyvena yra labai giliai, žmonės ten nenusileidžia ir nežino koks grožis jų ten gali laikti. Akvatų miestų nepasiekia didingoji saulė todėl gali atrodyti kadjie skendi tamsoje, bet ištiesų jie apšviesti blankia rausva šviesa kurią skleidžia amžių amžius stūgsančios uolos su keistom ugnelėm apaugusiom jas.

Baltasis veidas

Veidrodyje matėsi balto veido atspindys. Veidas buvo įrėmintas juodų plaukų, kurie dar stipriau išryškino jo baltumą o juodų akių žvilgsnis buvo nukreiptas į veidrodį kuris atspindėjo kažką už jos nugaros. Tai buvo kruvina suknelė.
Veido savininkės lūpos sujudėjo- „mirtis“ sudėliojo žodį jos. Tai nebuvo grasinimas ar baimė, tai buvo mintis kuri buvo jos galvoje seniai, o dabar netikėtai išsprūdo garsiai. Bet nebuvo kas tai pastebėtu, nebuvo nieko…
Jai dabar mirtis, atrodė kaip išsigelbėjimas, tarsi švyturio šviesa jūroje, audringą naktį. Ji traukė ir džiugino merginą savo skleidžiama šviesa ir žadamu atilsiu. Minkštos žemės patalas dabar atrodė toks patrauklus ir mylimas. Mylimas nes šis patalas pasiima tuos kuriuos mylim, jis iš baltojo veido savininkės pasiėmė daug. „ Per daug“ galvojo ji ,ir tikriausiai buvo teisi. Į šį patalą atsigulė jai brangiausi žmonės, žmonės dėl kurių ji gyveno, kurie palaikė jos gyvastį o dabar šaukia ją. Atrodė kad ji girdi ką tik atsigulusio- brangiausio žmogaus balsą, šaukiantį ją. O gal tai buvo tik vėjas, ar įpykusių žmonių balsai prie jos namo durų. Žmonių atėjusių pareikšti nusivylimą ir parodyti savo pykti bei grasinti mirtimi, bet argi tai svarbu kai širdis jau mirus. Ji savotiškai laukė jų, jai nebuvo svarbu ką jie kalbą apie ją ar ką galvoja, jai tai buvo tik pats greičiausias kelias paskui Jį.
Tik prieš keletą dienų, keletą trumpų ir niekingų dienų ji negalvojo taip ir nejautė taip. Ji buvo laiminga, patenkinta gyvenimu, nuo kurio dabar nori pabėgti. Jau tada ji neturėjo daugelio artimų ir brangių žmonių, bet buvo Jis. Tik Jis teikė tiek laimės ir ryžto gyventi. Bet Jis dingo išsinešdamas su savimi tą stiprybę ir viltį laikančią ją. Ir dar taip žiauriai Jis išėjo. Su šaknimis, skaudžiai išraudamas viską ką pasėjo ir vienintelė viltis viską susigražinti – mirti - nukeliauti paskui Jį.
„Kur ji?“, „ Ta begėdė“, „Mirtis, mirtis žudikei!“ girdėjosi lauke balsai žmonių. Balsai žmonių kurie visai neseniai sakėsi esantys draugai, o dabar taip negailestingai smerkė. Bet ji nieko negirdėjo, tai jai nerūpėjo.
O viskas prasidėjo taip paprastai ir nekaltai, paprastą vasaros rytą kai jiedu išėjo pasivaikščioti ir sutiko - ne ką kitą kaip velnią prisidengusį žmogaus veidu, dabar ji tai suprato. O tada jis pasirodė kaip paprastas žmogus, senas Jo draugas. Neatrodė kad mylimasis labai apsidžiaugtų, bet ir labai neliūdėjo. Jis čia buvo svetimas, iš kitų kraštų, tad Jam sutikti sena pažystama visad buvo malonu. O merginai iš pat pradžių jis pasirodė įtartinas „ O kad būčiau jį užmušusi kai sutikau, o kad žmonės po mano langais žudike mane vadintu dėl kito žmogaus, kuris to vertas“ galvojo vargšė mergina prie veidrodžio, ir tikriausiai ji buvo teisi.
Tas tamsusis žmogus pradėjo pas juos lankytis vis dažniau tuo sukeldamas merginos nepasitenkinimą. Gal ji būtų tai pakentusi jei ne jos mylimojo keistas elgesys, atrodė tamsusis žmogus nuteikė Ji prieš ją. Jis darėsi vis atšiauresnis su ja, ji jautė kad kažkas blogai. Bet ji nepajėgė palikti Jį, nors galėjo, nes atrodė kad Jis tikrai stipriai nekenčia jos. Neapykanta išaugo net iki smūgių, bet ji nepajėgė jo palikti. Ji nebuvo iš tų kurios tikisi kad viskas bus gerai tik reikia palaukti. Ne, ji tik suprato kad kažkas čia ne taip, kad kaltas ne pats mylimasis o tas žmogus.
Kad ir kaip blogai jis elgėsi su ja, bet kažkas juos dar jungė ir tas kažkas paliepė jai grįžti namo tą prakeiktą vakarą. Ji buvo išėjusi pasivaikščioti viena, kartu jiedu nebevaikščiodavo, ir taip bevaikščiojant ji pajuto kad turi grįžti namo ir tas jausmas buvo labai stiprus ir kuo ji greičiau ėjo, tuo greičiau jis ragino ją eiti. Prie pat namų jausmas buvo ypač aiškus, į namus ji tiesiog įbėgo. O tai ką ji ten rado ją sujaudino taip kad keletą minučių stovėjo be žado ir sunkiai susigaudė kas vyksta. Kai ji atsipeikėjo nežinojo kiek praėjo laiko nuo jos atėjimo, ji nežinojo kokia dabar diena, koks metų laikas, ji net nežinojo kas yra pati, jos mintys sukosi tik apie vaizdą kuris atsivėrė prieš jos akis. Ten ant grindų, kraujo klane gulėjo jos meilė ir nusivylimas, jos gimimas ir mirtis, jos visas gyvenimas, ten gulėjo jos mylimasis kurį ji visgi dar mylėjo. Kai atsipeikėjo ji puolė prie jo, bet padėti buvo neįmanoma. Visgi jis dar spėjo ištarti savo priešmirtinius žodžius:
- Ir visgi jis buvo neteisus, aš tave mylėjau stipriau už viską.
- Bet kas tai padarė? Kas?- dar bandė per ašaras klausti ji.
- Dabar tai nebesvarbu jis mane nužudė ir aš tik dabar supratau koks kvailas buvau, ar atleisi man, ar sugebėsi atleisti?
- Taip – ištarė ji labai silpnai, nes tik tiek jai leido ašaros- taip, aš atleidžiu tau už viską- ir ji pabučiavo mylimąjį brangiausiu bučiniu, paskutiniu bučiniu.
Taip jis mirė jos glėbyje, mirė su šypsena…
Ir taip juos rado žmonės, apsikabinusius. Įtarimas iškart krito ant merginos. Nors ji suprato kas tai padarė, bet nieko nesakė o žmonės šnekėjo kad ji nužudžiusi jį iš pykčio, kad jis bendrauja su ja nebe taip šiltai kaip pirma buvo pastebėję visi.
O dabar jie taip kalbėjo garsiai, dabar tie patys žmonės šūkavo po jos langais, nes kad ji kalta jau kalbėjo ir policija tad tikriausiai ir jie ten buvo, atėjo jos pasiimti, kas gi kitas dabar laužtu duris.
Policija iš tiesų atėjo ir suėmė ją. Jos teismas baigėsi greitai, ji nesigynė o jos toks elgesys buvo palaikytas prisipažinimu, atsirado tik keletas žmonių kurie suprato kad kažkas ne taip, bet jų niekas neklausė. Ji buvo nuteista mirtimi už tyčinę žmogžudystę be lengvinančių aplinkybių, gal viskas butų baigęsi kitaip jei ji būtų ginusi, bet tam ji neturėjo jėgų. Mirties bausmė buvo įvykdyta praėjus dešimčiai dienų po mylimojo mirties. Ji taip pat mirė su šypsena lūpose.



Paskui atsirado žmonių kurie susidomėjo jos byla ir bent po mirties ji buvo išteisinta o tikrasis žudikas- tamsusis žmogus- nuteistas.

Po to

Pirmos mano mintys: Kur aš? Ką aš čia veikiu? O paskui- kas aš?
Nesupratau kas aš, žinojau kad esu žmogus, žinojau kad yra dar žmonių, bet tik tiek apie save prisiminiau, daugiau nieko… Man buvo sunku, negalėjau judėti nejaučiau savęs, nejaučiau nieko. Nors tai nelabai man terūpėjo, nežinojau ką reiškia jausti, aš tik galvojau ir galvojau, kas aš?
Paskui kažkas atėjo, o kaip paskui sužinojau mano gydytojas. Jis klausė kaip jaučiuosi, džiaugėsi kad aš atsibudau… Paskui susirūpino kai suprato kad aš nieko neprisimenu. Jis manęs klausė mano vardo, gimimo datos, pavardės, tėvų vardų, kaip absurdiška atrodė kad negaliu nieko prisiminti, taip kvaila, taip nesuprantama.
Paskui klausinėti pradėjau aš, jis atsakyti nelabai norėjo, bet aš prašiau ir prašiau, aš reikalavau informacijos, norėjau kuo daugiau sužinoti, kas aš, kaip aš čia atsidūriau. Pasirodo patekau į avariją. Su draugais važiuojant mašina, bet tada smulkmenų man nepasakė. Tik paskui sužinojau kad mano draugai tai pat stipriai sužeist ir kad vieno draugo jau nebėra. Aš pati vos nemiriau, kai įvyko avarija aš netekau sąmonės o draugai nieko negalvodami stengėsi ištrūkti iš automobilio aš pasilikau ir mašina užsidegė tik per stebuklą likau gyva. Bet tai manęs nesujaudino, tada dar nelabai supratau ką reiškia mirti, žinojau kad tai kažkas baisaus, bet tai nieko nereiškė, nesupratau gyvybės reikšmės.
Nieko nepajutau ir pasirodžius tėvams, pamačius ašarotas mamos akis ar tėčio susirūpinimą. O jei ką nors jutau tai nesupratau kas tai, aš nežinojau kokių yra jausmų, nei kokią gilią reikšmę jie turi.
Paskui įsigyvenau, jei galima taip įsireikšti. Aš leidau laiką diena iš dienos nuobodžiai susipažindama su mane supančiu pasauliu, mąstydama apie jo keistenybes. Paskui naujas mane sudominęs dalykas buvo mano pačios išvaizda, mat pirma aš negalėjau savęs matyti, nes buvau visa sutvarstyta. Bet paskui nuėmė tvarsčius. Tai buvo skausmingas procesas, bet noras pamatyti save buvo didesnis.
Paėmusi veidrodį pamačiau kažkokią žmogystą godžiai žiopsančią į mane. „Argi tas padaras tai aš?“ galvojau „nenusigąsk ne visada taip atrodysi“ pasakė seselė padavusi man veidrodį.
Tos seselės žodžiai pasitvirtino aš pasikeičiau, pasveikau tiek kad galėčiau grįžti namo.
„Namai“ ar taip galima vadinti pasatą visiškai nepažystama tavo širdžiai. Gal aš ten ir augau, gal tai ir buvo mano daugelio gražių prisiminimų saugykla, bet dabar tai buvo tik pastatas kurį turiu vadinti namais, bet nejausti namų.
Visgi meluočiau jei sakyčiau kad neliko jokių prisiminimų be tų kuriuos mokiausi o ne išgyvenau, buvo vienas prisiminimas kurio niekas negalėjo paaiškinti, tai siena, raudona siena, siena kaip iš urvo, akmens siena, nors labai norėjau sužinoti kas tai niekas negalėjo man to paaiškinti.
Po truputi tėvai mane supažindino su praėjusiu mano gyvenimu. Iš naujo susipažinau su savo draugais kurie man pasirodė gan nuobodžios asmenybės. Pamačiau vaizdajuosčių su savimi. Taip palaipsniui susidariau nuomonę apie save, kad ir kaip būtų keista ar nemalonu tai pripažinti buvau niekuo nepasižyminti paauglė mėgstanti linksmintis. Bet tai man nieko nesakė, tai buvo kitas žmogus, ar bent atrodė kad kitas.
Paskui atsitiko dar vienas keistas dalykas man vaikštant su mama po parduotuves staiga mane apėmė baimė, baimė veido kuris man pasivaideno. Tas veidas, jutau, kad jis susijęs su siena ir su tuo kas trukdė man prisiminti. Paskui dar ilgai apie tai galvojau kas galėjo taip sukrėsti mane, taip išgąsdinti. O tas veidas dar ilgai manęs nepaliko, po to pirmo karto jis man pasivaideno dar ne kartą. Jaučiau kad tai labai svarbu, tai vartai kuriuos reika atidaryti ir aš norėjai juos atidaryti iki tol kol jų neatidariau. Tada supratau kad geriau kankintis nežinioje negu kankintis kai viską žinai. Tai įvyko naktį kaip per sapną bet tai nebuvo sapnas, tai buvo žiauri tikrovė.
Po avarijos aš atsibudau prie raudonos sienos, tiksliau sienos ant kurios žaidė raudonos ugnies atšvaitai. Paskui ugnis dingo ir aš atsidūriau visiškoje tamsoje, galvojau kad esu oloje, jei ne kažkur toli švytinti švieselė kuri išdavė kad tai tunelio urvas. Kadangi buvau smalsi pradėjau sekti švieselę. Ėjau ilgai, labai ilgai, jau buvau pradėjusi galvoti kad ta ugnelė tai žaltvykslė bandanti mane suklaidinti, bet aš priėjau galą.
Tai ką aš pamačiau mane ir sukrėtė. Vaizdas kurį pamačiau , toks žiaurus, ir nesuvokiamas. Tai buvo didžiulis urvas pilnas daug žmonių ir dar daugiau lavonų. Ir ant kiekvieno iš jų, na gal išskyrus pūvančius lavonus buvo po padarą kuris mito jų smegenimis kol žmogus dideliuose kančiose nusibaigdavo. Ar paskui būdavo geriau nežinau, bet tikiuosi kad buvo, nes to ką pamačiau nelinkėčiau net didžiausiam nusidėjėliui. „Tai štai kas būna po to“ pagalvojau.
Būčiau dar ilgai stovėjusi ir žiūrėjusi bet neatsižiūrėjusi, jei ne vienas iš tų padarų kuris puolė mane. Tada aš pradėjau bėgti, bėgau ir bėgau, jaučiau kad nebegaliu bėgti, bet vis vien bėgau, neturėjau kitos išeities tik bėgti. Net nepastebėjau kaip prabėgau akmeninį tiltą per lavą. Sustojai tik kai supratau kad jis manęs nebesiveja. „O kur velnias?“ tariau sau tarsi juokais tarsi iš nevilties ar šiaip keistos būsenos , ir kažkas tarsi išgirdęs nuvedė mane pas jį.
Jis buvo didžiulis, gan baisiai atrodantis, būčiau išsigandusi jei ne jo balsas, pasirodęs toks geras.
- Tu gyva ir be padaro?- paklausė jis nustebusiu balsu?
- Taip.- išlemenau.
- Tai stebuklas, bet gal taip buvo lemta, pasakyk ar dar kas nors mane prisimena, ar žinai kas aš?- nekantriai paklausė jis.
- Jūs velnias.
- Taip, atrodo… Tai ar tu man padėsi?
- Padėti?- tik dabar pastebėjau kad jis sukaustytas grandinėmis- bet jūs blogas- pasakiau naiviai.
- Blogas? Ne tai netiesa, tai Jie taip primelavo apie mane, bet tai ne tiesa.
Tai ką jis paskui man papasakojo sukrėtė mane ir nustebino. Aš nepasakosiu kas tai gal jūs žinote o gal sužinosite, bet sužinosite ne iš manęs. Galiu tik pasakyti kad tai baisu ir žiauru kad ir kaip jums būtų keista, jo atžvilgiu.
- Ar dabar kai viską žinai, ar padėsi man?- vėl paklausė jis.
O aš atsakiau kad padėsiu, visa širdimi norėjau padėti, žinojau kad ji nemeluoja, labai gerai tai jutau. Bet deja nespėjau mane atgaivino.
Po šio sapno atsibudusi klykiau, pas mane atbėgo tėvai, pagalvojau kaip gera justi kad tave myli ir žinoti ką junti.
Dabar ir jūs ir aš žinau kas tada įvyko, kas taip sukrėtė mane. Tai slėgė, bet aš stengiausi tai pamiršti ir stengiausi būti kitokia kad ir vėl ten nepatekčiau, nors kartais susimąstydavau o kas jei tai tikrai tiesa, tada ar verta stengtis, jei tikrai dievas blogas o velnias tiesiog įkalintas ir saugomas baisų padarų negali parodyti savo veido, taip man įsiminusio veido. Bet kas bus po to pajusime kiekvienas atskirai ir kiekvienas supras kaip norės.

Pagal Edgara Alana Po.


Mulkinimas, kaipo toks, teisybę pasakius, tėra abstrakti sąvoka kilusi iš veiksmažodžio”mulkinti”, ir visiems yra aiškus kaip
ant delno. Tačiau patį veiksmą -apčiuopiamu pavidalu-kiek sunkiau apibūdinti. Tiesą sakant, mulkinimo esmę, jo pagrindus,
principus, yra geriausiai įsisavinusi klasė gyvūnų, dėvinčių švarkus ir kelnes. Varna vagia, lapė sukčiauja, žebengštis apgaudinėja o žmogus mulkina. Mulkinti -jo dalia. Jis buvo sutvertas tam, kad mulkintų. tai jo tikslas, jo siekis, jo baigtis. Todėl, kai žmogų kas nors apmulkina, apie ji
 sakoma, jog tai ”baigtas žmogus”.
Mulkinimas, teisingai pažiūrėjus- painus dalykas, susidedantis iš smulkmeniškumo, naudos, atkaklumo, sumanumo, drąsos, šaltakraujiškumo, orginalumo, akiplėšiškumo ir šypsenos.
Smulkmeniškumas. Mulkintojas smulkmeniškas. Jo užmojai nedideli: mažmeninė prekyba už grynus pinigus arba pagal įgaliojimą. jeigu jis sykį susiviliotų stambia spekuliacija, iškart netektų savo išskirtinių bruožų ir taptų tou, ką vadiname “finansininku”.
Nauda. Jūsų mulkintojas vadovaujasi nauda. Jam bjauru mulkinti tik dėl mulkinimo. Jis turi tikslą- savo kišenę ir jūsiškę.
Atkaklumas. Jūsų mulkintojas atkaklus. Jis nesiduoda lengvai išmušamas iš vėžių, Tegul išlekia į orą visi bankai kartu, jam tatai nė motais. Jis atkakliai brenda prie savo tikso ir nepaleidžia grobio.
Sumanumas. Jis baisiai išradingas. Jis moka regzti pinkles. Jis randa išeitį iš betkokios padėties. Jeigu jis nebūtu mulkintojas, jis turėtu meistrauti patentuotus spastus arba mesškerioti upėtakius.
Drasa.  Jūsų mulkintojas drąwsus žmogus. Jis kariauja užjūrio teritorijoje. Jis nugali puldamas atakon. Jam nebaisūs išgalasti durklai. Šiek tiek daugiau nuovokumo ir iš Diko Terpino( garsus anglų plėšikas, buvo sučiuptas ir pakartas) būtų išėjęs geras mulkintojas. Taip pat Danielio O’Konelio( vienas iš airių nacionalinio išsivadavimo judėjimo vadų), jeigu būtų buvęs ne toks plepus ir iš Karolio Dvyliktojo, pridėjus jam šiek tiek smegenų.
Šaltakraujiškumas.  Jūsų mulkintojas šaltakraujiškas. Jid niekad nesinervina. Jo niekuomet neišvesi iš kantrybės - nebent už durų.
Orginalumas.  Mulkintojo mintys yra tik jo paties. Jam būtų šlykštu savintis svetimas. Neabejoju, kad jis grąžintų pinigus, jei būtų tikras įsigijęs juos neorginaliu būdu.
Įžūlumas. Jūsų mulkintojas Ižulus. Jis vaikšto kaip gaidys, įsispręndęs rankomis į šonus. Jo rankos sukimštos į kišenes. Jis įžuliai šiepiasi jums į akis. Jis spardo jūsų pudelį ir bučiuoja jūsų žmoną.
Šypsena.  Tokras mulkintojas savo darbą užbaigia su šypsena. Tačiau niekas to nemato. Mulkinimas be šypsenos nebūtų tikras mulkinimas.

Štai puikus būdas apmulkinti. Šeimininkė , ketinanti įsigyti, tarkim, sofą vaikšto iš vienos parduotuvės į kitą galop išvysta puikiausuią pasirinkimą. Ties durimis ją pasitinka labai mandagus ir šnekus džentelmenas, kuris ją pakviečia vidun. Sofa jai patinka ir pasiteiravusi apie kainą sužino kad ji mažiausiai dvidešimt procentų mažesnė nei ji tikėjosi. Ji skuba sofą nusipirkti, gauna čekį ir kvitą, palieka adresą prašydama pirkinį atgabenti kiek galima greičiau ir išeina lydima žemai besilankstančio pardavėjo. Ateina vakaras o sofos nėra, praeina dar viena diena ir šeimininkė kreipiasi kur dingo jos sofa. Pasirodo sofos niekas nepardavė ir pinigų negavo išskyrus mulkintoją laikinai apsimetusį pardavėju.
Menkas, tačiau moksliškas mulkinimo būdas,yra toks. Mulkintojas priena prie baro ir paprašo tabako. Gavęs prašomą daigtą , jis pavarto jį rankose ir sako:
-Man šis tabakas nelabai patinka. Klausykite, pasiimkit tą tabaką ir įpilkit man taurelė brendžio su vandeniu.
Brendis su vandeniu paduodamas ir išgeriamas, ir mulkintojas pasuka prie durų. Bet jį sustabdo baro šeimininko balsas:
- Man rodos, sere, atleiskite, jūs pamiršote sumokėti už brendį su vandeniu…
- Sumokėti už brendį? Bet aš jums atidaviau tabaką. Ko jūs dar norite?
-Bet, sere, atleiskite, tačiau nepamenu, kad būtumėt sumokėjęs už tabaką…
Ką jūs norite pasakyti niekadėjau?! Ar aš jums negražinau tabako? Argi ne jis anava ten guli? O gal jūs norite kad mokėčiau už tai ko nepaimiau?
- Bet sere, sere…
-Kokie čia dar “bet”,- nutraukia jį didžiai pasipiktinęs mulkintojas- Jokių”bet”, ir nekrėskite juokų su praeiviais!
Ir trenkęs durimis išeina.
…..